Nekenčiama, keikiama, dievinama!

Turbūt vienas iš tiksliausių Bakfasto bitės apibūdinimas.

Kas gi iš tikrųjų yra ta Bakfasto bitė? Tai yra medų nešanti bitė, priklausanti vakarų medunešiai bičių rasei „Apis mellefica“. Čia kalba eina apie „kultūrinę rasę“ sukurtą kryžminimo ir kombinuoto veisimo būdu. Tai yra paveldima bičių rūšis, kurią prieš gerus 70 metų veisti pradėjo iš Vokietijos kilęs benediktinų vienuolis Brolis Adomas (OSB – sutr.  Benediktinų Šventqsis Ordinas, vert. Pastaba) (Karl Kehrle) Benediktinų abatijoje, esančioje Anglijos pietvakariuose, Devone.

Viskas prasidėjo 1916-1917 metais Bakfasto vienuolyne. 1913 metais Anglijoje išplito akarapidozė (Acarapis woodi). 1915-1916 metų žiemą šis parazitas nusinešė didesnę dalį vienuolyno bičių šeimų gyvybių, palikdamas tik 16 iš 46 šeimų.Visos  išlikusios bitės buvo, ne vietines bites,o  grynos Ligūrijos (Italijos) arba Ligūrijos kilmės, hibridai tarp Ligūrijos ir anglų juodosios bičių A. m. mellifera. Dėl šios priežasties šeimų skaičius buvo vėl padidintas iki 46, tačiau importuotu Ligustica motinėlių dėka.

Paaiškėjo, kad šios rūšies bitės yra atsparesnės akarapidozės parazitams, o gal net apskritai turinčios jiem imunitetą. Pastarasis faktas lėmė tai, kad 1917 metais Ligustica bitės (dukterys) buvo kryžminamos su angliškųjų bičių šeimos tranais ir bičių šeimų skaičius vienuolyno bityne padidėjo iki 100. Šių bičių vados išsiskyrė ypatingomis savybėmis, visų pirma – atsparumu ligoms. Ši bičių rūšis, žymima B1 ir sudaro Bakfasto bičių rūšies pagrindą.

1919 metų rugsėjo 1-ą dieną Brolis Adomas buvo paskirtas vienuolyno bitininkystės vadovu ir tais pačiais metais jam po ranka pakliuvo bičių žinovo Liudviko Armbrusterio (Ludwig Armbruster) knyga „Bičių veisimo menas“.

https://i0.wp.com/wp.gdeb.eu/wp-content/uploads/2015/11/bruder_adam.gif?ssl=1

Nedidelis pavyzdys: 1930 metais Brolis Adomas išvedė veislę, kurios metu buvo atrinktos 1200 jaunų motineliu.Tada buvo sukryžmintos Ligustica motinėlės su Bakfast tranais. Tačiau Brolis Adomas žinojo, kad tik bitės (dukterys – vert.pastaba), turinčios tam tikrus atspalvius ant savo kūnelių gali turėti pageidaujamas savybes (jungtinis paveldimumas). Taigi iš viso kiekio liko tik 200 motinėlių, kurios galėjo būti suporuotos laboratorijoje. Likusios 1000 motinėlės buvo sunaikintos.

Taip prasidėjo Bakfasto bičių veisimo era. Tačiau iki galutinio Bakfasto bičių linijos išvedimo dar praėjo nemažai laiko.

Veisimo procesas buvo ilgas ir ypatingas. Jo pagrindinė užduotis buvo nuolatinis veisiamos rūšies stebėjimas, tyrinėjimas, paženklintas negailestingos selekcijos. Siekiant geriau kontroliuoti veisimo eigą Brolis Adomas Šerbertono (Sherberton) Heidėje (Dartmoor) įkūrė vien tam tikslui skirtą stebėjimo ir tyrinėjimo laboratoriją (apvaisinimo stotį).

Ši pagrindinė veisiamųjų bičių rasė buvo kryžminama su kitomis bičių rūšimis. Šio proceso metu buvo stebima nauja bičių rūšis atliekant selekciją, t.y. sustiprinant gerasias ir išnakinant blogasias savybes. Taigi, vienavertus, atsirado labai daug kryžminimo būdu gautų bičių rūšių, kitavertus, tik nedaugelis jų tiko siekiant išvesti pagrindinę rasę. Kryžminimo ir selekcijos būdu nebuvo išgautos naujos bičių savybės, tačiau proceso metu buvo sustiprintos jau esamos savybės.

1960 metais poruojamos Anatolijos rasės motinėlės su Bakfasto tranais. Šis ryšys (savybė) integruojamas į Bakfasto bičių klasę (liniją).

1962 metais jis aplanko Maroką, Mažają Aziją, Turkiją, Egėjo jūros salas Jugoslavijoje, Egiptą ir Libijos dykumą.

1982 metais pradeda bandymus kryžminant Athos bites, o 1989 metais, po kelionės į Afriką kryžminimo bandymus su Scutellata bei Monticola bitėmis.

Deja šio darboBrolis Adomas nespėjo užbaigti, kadangi tam trukdė jo amžius ir silpnėjanti sveikata.1996 metų rugsėjo pirmą dieną Brolis Adomas mirė būdamas 98 metų.

Šiandieną veisimo darbus visoje Europoje koordinuoja ir toliau tęsia Bakfasto veislės bitininkų Bendrija (GdeB). Visa tai vyksta privačiu pagrindu, be jokios pagalbos iš valstybinių institucijų. Bitininkų bendrija visos Europos teritorijoje įsteigė daugelį laboratorijų/apvaisinimo stočių, kurios užtikrina vieslės savybių išlaikymą ateityje ir tolimesnį sėkmingą veisimą.

Dar keletas pastabų apie Bakfasto bites:

Daugelyje vietų Bakfasto bitės yra nemėgstamos ir netgi draudžiamos. Daugelis bitininkų neigia jų gerasias savybes bijodami, kad jei jie jas pripažins, jų aviliai bus nuversti, arba net padegti. Šioje vietoje norėčiau visus, turinčius minėtos rasės bites paprašyti pripažinti jų privalumus.

Tai buvo bičių vada 1940 m. sudariusi pagrindinę Bakfasto bičių liniją.

1948 m. atradus dirbtinio apvaisinimo būdus atsirado naujos bičių veisimo galimybės.

1950 m. Brolis Adomas pradėjo stebėti skirtingas bičių linijas (rases) taip vadinamajame senajame Kontinente. Jis keliaudavo į Prancūziją, Šveicariją, Austriją, Italiją, Siciliją bei Vokietiją ir ten atidžiai stebėdavo bei tirdavo ten gyvenančių skirtingų bičių rases. Iš ten į Angliją parsivežė daug įvairių bičių egzempliorių, kur juos atidžiai tyrinėdavo. 1952 metais jis aplankė Alžyrą, Izraelį, Jordaniją, Siriją, Libaną, Kiprą, Graikiją, Kretą, Slovėniją bei Ligūrijos Alpes. Dar tais pačiais metais jis atliko kryžminimus su Cecropia. Išveistos bitės buvo švelnaus, ramaus būdo ir  nespietlios. 1959 metais taip pat ir ši savybė įtraukiama į pagrindinę bičių liniją. Dar tais pačiais metais Brolis Adomas aplankė Iberijos pusiasalį; Ispaniją ir Portugaliją.

1960 metais poruojamos Anatolijos rasės motinėlės su Bakfasto tranais. Šis ryšys (savybė) integruojamas į Bakfasto bičių klasę (liniją).1962 metais jis aplanko Maroką, Mažają Aziją, Turkiją, Egėjo jūros salas Jugoslavijoje, Egiptą ir Libijos dykumą.1982 metais pradeda bandymus kryžminant Athos bites, o 1989 metais, po kelionės į Afriką kryžminimo bandymus su Scutellata bei Monticola bitėmis.Deja šio darboBrolis Adomas nespėjo užbaigti, kadangi tam trukdė jo amžius ir silpnėjanti sveikata.1996 metų rugsėjo pirmą dieną Brolis Adomas mirė būdamas 98 metų.Šiandieną veisimo darbus visoje Europoje koordinuoja ir toliau tęsia Bakfasto veislės bitininkų Bendrija (GdeB). Visa tai vyksta privačiu pagrindu, be jokios pagalbos iš valstybinių institucijų. Bitininkų bendrija visos Europos teritorijoje įsteigė daugelį laboratorijų/apvaisinimo stočių, kurios užtikrina vieslės savybių išlaikymą ateityje ir tolimesnį sėkmingą veisimą.Dar keletas pastabų apie Bakfasto bites:Daugelyje vietų Bakfasto bitės yra nemėgstamos ir netgi draudžiamos. Daugelis bitininkų neigia jų gerasias savybes bijodami, kad jei jie jas pripažins, jų aviliai bus nuversti, arba net padegti. Šioje vietoje norėčiau visus, turinčius minėtos rasės bites paprašyti pripažinti jų privalumus.Faktai, paneigiantys išankstines nuomones apie šias bites:• Bakfasto bitė yra paveldimų genų bitė, taigi, poruojant su Bakfasto bitėmis išsiris naujos Bakfasto rūšies bitės.• Bakfasto bitė neturi neigiamos įtakos aplinkai, kadangi natūraliu, nehibridiniu būdu išvestų bičių gamtoje neegzistuoja. Naujų bičių rasių formavimasis taip pat užtrunka ilgesnį laiko tarpą ir dažnai yra susijęs su kryžminimusi.• Jei kiekvienas bičių rasių veisėjas atitinkamose veisimo stotyse, nutolusiose viena nuo kitos saugiu atstumu poruos grynaveisles bičių rases, veislių įvairovė bus išlaikyta.Išvada: Tas kas nepažįsta Bakfasto bičių ir neigiamai apie jas atsiliepinėja, pirmiausia turėtų geriau jas pažinti ir tik tuomet formuoti savo nuomonę. Šios rūšies bitės yra tikras stebuklas, sukurtas Brolio Adomo, tai rasė, pasižyminti vaisingumu, uolumu renkant medų, atsparumu ligoms, nespietlumu, švelniu charakteriu, bei tvarka avilyja.Traninė bitė yra ta pati darbininkė bitė, iš kurios kiaušinėlių išsirita tik tranai, kurie medaus neneša ir nei perų, nei motinėlės nemaitina.