VAŠKAS

dr. Algirdas Baltuškevičius

Bendrieji ir istoriniai duomenys

Vaškas – tai pirmas pasaulyje polimerinis produktas, pagamintas bičių. Vašką gamina bičių darbininkių vaško liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje). Bičių motina ir tranai vaško liaukų neturi. Daugiausia vaško pagamina jaunos (12-16 dienų) bitės. Vaško gamyba ir jo išsiskyrimą stimuliuoja geras medunešis: kuo daugiau bitės prineša į avilį medaus ir žiedadulkių, tuo daugiau jos pagamina vaško ir siuva korių. Esant geram medunešiui, stipri bičių šeima gali pagaminti iki 2-5 kg vaško.

Bičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai. Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė, jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui. Viduramžiais ir vėlesniais laikais vaškas buvo naudojamas ne tik dailėje, skulptūroje, bet ir pramonėje: laivų statyboje, galvanotechnikoje, dažų ir lakų gamyboje.

Vaško sudėtis

Tik šviežias bičių liaukų išskirtas vaškas yra visiškai baltas. Vaškas, panaudotas korių gamybai, įgauna gelsvą spalvą, nes jame įmaišyta pikio ir žiedadulkių. Natūralus bičių vaškas turi malonų medaus kvapą, bet neturi skonio.

Vaškas lydosi, pašildytas iki 60-68 laipsnių temperatūros, netirpsta vandenyje ir glicerine, o taip pat šaltame spirite. Tik pasiekus vaško lydymosi temperatūrą, jis tirpsta acetone, benzine, chloroforme, terpentine.

Į vaško sudėtį įeina sudėtingi eteriai (70-75 proc.), laisvos riebiosios rūgštys (13-15 proc.) ir angliavandeniai (12-15 proc.). Be to, vaške yra labai nedaug vandens (0,1-2,5 proc.), daug karotinoidų (provitamino A) ir kitų dažomųjų, aromatinių medžiagų. Jame yra nedaug mineralinių medžiagų, o taip pat priemaišų: žiedadulkių, pikio, lervučių bei mirusių bičių liekanų. Nuo priemaišų kiekio priklauso vaško kokybė.

Vaško vartojimas medicinoje ir kosmetikoje

Rekomenduojame kramtyti korių medų, kurio sudėtyje yra vaško ir žiedadulkių. Tai sustiprina dantų smegenis, išvalo dantų kišenes nuo maisto liekanų, padeda kovoti su paradantoze. Nereikia bijoti praryti vaško gabaliuką, kuris kartu su pikio priemaiša, patekęs į virškinamąjį traktą, pagerins žarnyno funkciją. Be to, vaškas kramtomas burnoje, gerina seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, dėl to gerėja apetitas ir virškinimas.

Neseniai atlikti A.Siniakovo tyrimai parodė, kad vaško sudėtyje yra nemažai vitamino A, kuris yra būtinas odos epiteliui atsinaujinti. Taip pat neseniai buvo įrodytas vaško priešuždegiminis veikimas (jame buvo rasta į antibiotikus panašių medžiagų). Dėl to vašką galima vartoti odos ligų ir burnos gleivinės pažeidimams gydyti. Tai, A.Siniakovo teigimu, yra dėl to, kad nė viename gamtos produkte nėra tiek daug karotino bei karotinoidų, kaip vaške. Iki šiol buvo manoma, kad karotino (provitamino A) yra daugiausia morkose. Tačiau paaiškėjo, kad 100 g morkų karotinų turi nuo 2 iki 9 mg, o 100 g vaško yra nuo 8 iki 12 mg karotinų.

Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad galima vašką vartoti peroraliai (prarijus per burną) gydant spazminį kolitą ir obliteruojantį endarteritą. Gydymą vašku galima derinti su kitais medikamentais.

Vaškas – tai senosios Lietuvos „valiuta“

 

Gediminas Zemlickas

Prie senosios Rotušės Kaune buvo aptiktos vaško lydymo krosnelės. Tai įrodymas, kad Kauno būta labai svarbaus prekybos vašku centro. Į Kauną buvo suvežamas vaškas iš tolimiausių apylinkių, čia buvo išliejami vadinamieji vaško „akmenys“, kurių svoris buvo po 16 kg. Vaško „akmenys“ būdavo antspauduojami Kauno herbu, vadinasi, standartizuojami – tada tapdavo eksporto preke. Tuos vaško „akmenis“ ir veždavo į Vakarų Europą, ten paklausa buvo labai didelė. Mat kitose šalyse vaško labai stigo. Beje, kur naudojo tą vašką? Klausimas paprastas, bet daug kam netikėtas. Vargu ar labai susimąstydavome, kam prireikdavo tiek daug vaško. Gal žvakėms gaminti, spaudams, Velykų kiaušiniams marginti? Visas šias versijas prof. L. Klimka nušlavė vienu rankos mostu: šiems tikslams daug vaško nereikėjo. Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejus taip pat dar nebuvo įsteigtas, tad įžymybių skulptūroms vaško dar nebuvo prireikę. Tad kur vaško sąnaudos buvo didžiausios?

Pasirodo, vaško reikėjo liedinant patrankas. Iš vaško buvo nulipdoma patranka, tada aplipdoma moliu, kuris būdavo išdegamas; vaškas ištirpdavo, ir likdavo ertmė, į kurią buvo pilamas skystos bronzos lydinys.

Dar anksčiau tekdavo liedinti bažnyčioms varpus. Štai kodėl Vakarų Europai nuolat trūkdavo vaško. Krikščioniškoji Europa neatstumdavo ir pagoniškosios Lietuvos bičių sunešto vaško.

Koks svarbus Lietuvai buvo bitininkavimo verslas, rodo ir Lietuvos Statutai, kuriuose buvo įrašyti bitininkavimo reikalus labai palankiai reglamentuojantys straipsniai. L. Klimka priminė, kad nuo seno bartininkai ant medžio su bičių dreve kamieno įrėždavo savo ženklą. Juos galima laikyti netgi tam tikra rašto užuomazga. Atradus drevę be ženklo tereikdavo ją pažymėti, ir žmogus tapdavo šios bičių šeimos savininku. Vaškas ir medus – tai senosios Lietuvos „valiuta“, gaunama iš tarptautinės prekybos. Taigi ne gintaras ir ne žvėrių kailiai, bet vaškas buvo svarbiausia eksporto prekė. Todėl net ir teisiniuose šaltiniuose – Lietuvos Statutuose – bitininkavimo reikalai griežtai reglamentuoti, pažeidėjai buvo griežtai baudžiami

Kaip lydomas geras vaškas

Meilutė Močiškytė

Bitininkai vašką lydo iš senų, išbrokuotų korių. Nemažai vaško gaunama išlydžius vaško dangtelius, kuriais buvo užakiuotas medus.

Šviesūs ir tamsūs koriai

Pirminę vaško žaliavą skirstome į tris rūšis.

Pirma rūšis – vaško žaliava, turinti ne mažiau kaip 70 proc. vaško. Tai šviesūs gintariniai koriai, kuriuose nėra nei duonelės, nei medaus, jie nepakenkti nei pelėsio, nei vaško kandžių.

Antra rūšis – žaliava, turinti 55-70 proc. vaško. Tai tamsiai rudi, vos persišviečiantys koriai, kuriuose nėra nei medaus, nei bičių duonelės.

Trečia rūšis – žaliava, turinti 45-55 proc. vaško. Tai tamsūs, visai nepersišviečiantys koriai, kuriuose nėra medaus ir bičių duonelės, arba šviesūs koriai su nemažu bičių duonelės kiekiu.

Koriuose, kuriuose dar nebuvo perų, yra 98,6 proc. vaško, o kuriuose buvo – 95,3 proc. Vadinasi, vaško dangteliuose – grynas vaškas. Kuo daugiau vaško žaliavoje yra nevaškingų priemaišų, tuo žaliava drėgnesnė, nes žaliavoje esantis medus, duonelė, perų kokonai sugeria drėgmę. Jeigu vaško žaliava drėgnesnė negu 10 proc., ji pradeda pelyti, savaime kaisti, 2-3 proc. sumažėja vaško išeiga.

Kaip gaminamas vaškas

Justinas Straigis

Pagrindinė vaško žaliava – seni išbrokuoti koriai. Nemažą vaško žaliavos kiekį papildo kiti vaškynai. Vasarą apžiūrint lizdus, vaško gabaliukai nuo rėmų viršutinių sijelių ar šonų nuvalomi bitininko kaltu. lšardomos tarpkorinės vaško pertvarėlės. Atsiranda koriukų ant lizdo skiriamųjų, avilio sienų, net ir po rėmais (tranų korių). Visi ne vietoje pasiūti koreliai nupjaustomi.

Vaškas renkamas išsukant medų: tai medaus dangteliai. Pavasarį, išėmus polizdinį patiesalą, randama vaško trupinėlių, kurie susirenka per žiemą bitėms atidengiant medaus dangtelius. Todėl vaško žaliava renkama bityne per visą sezoną.

Ši žaliava dažniausiai perdirbama trimis būdais: išlydant saulėje ar garais ir slėgtuvu, kuomet koriai virinami.

Smulkiems ir šviesiems vaško gabalėliams tinkamiausia saulinė vaško lydytuvė (žr. pav.).Joje per vasarą paruošiarna dalis geriausios kokyės lydyto vaško.

Didesnį vaško žaliavos kiekį pradedantysis sėkmingai gali perlydyti gariniame virdulyje. Iš tamsesnių korių vaškas gaunamas, kai įkaitinta žaliava spaudžiama specialiomis slėgtuvėmis. Mažam kiekiui pakanka primityvesnių buitinių slėgtuvių (toks, kaip sūriams spaust).

Emaliuotame inde minkštame vandenyje užvirinami vaškynai. Jie supilami į karštame vandenyje suvilgytą maišelį. SIėgtuvė prieš darbą taip pat perpilama karštu vandeniu. Laikiklį spaudžiant, lydytas vaškas iš maišelio teka į indą. Sustingusį vašką gali tekti perlydyti, jeigu į jį patenka kokių nors nešvarumų.

Dirbant slėgtuvą tikslinga pridengti plėvele, nes spaudžiamas vaškas pratrykšta į šalis, gali patekti ant dirbančiųjų.

Apdorojant šviesius vaškus, išlydų ar išspaudų beveik nelieka, o iš tamsių jų būna gana daug. Čia gall likti iki 40% vaško. Todėl dar karštos išspaudos tuojau susmulkinamos ir paskleidžiamos ne storesniu kaip 1 cm sluoksneliu gerai vėdinamoje vietoje, tik turintios apie 10% vandens išspaudos negenda. Praktiškai, jei suspaudus delne ir atleidus subyra, drėgnumas normalus, jei sukimba – per drėgnas. Džiovintos ir nesupelijusios išspaudos superkamos, nes iš jų gaunamas vaško likutis. Sirgusių užkrečiamomis ligomis bičių išspaudos užkasamamos arba sudeginamos.

Lydytas bičių vaškas – sudėtinga medžiaga. Pagrindiniai elementai: sudėtingi eteriai – 70-75%, angliavandeniai – 12-16%, laisvos riebalinės rūgštys – 12-15% ir 0,2-1,0% vandens bei kitokių priemaišų.

Riebalinės rūgštys – aktyviausia vaško dalis. Lydant vašką, jos lengvai jungiasi su spalvotaisiais metalais bei vandens druskomis. Pavyzdžiui, variniame inde vaškas pažaliuoja, o perlydant kietame vandenyje – emulguojasi: vaškas pakeičia spalvą ir kokybe,, jis sugenda. Geltonai jį nudažo bičių pikio medžiagos. Perdirbant senus korius ir su trupučiu duonelės, gaunamas tamsaus atspalvio lydytas vaškas.

Vaškas 20’C (ir žemesnėje) temperatūroje būna kietas, perlaužus smulkios kristalinės struktūros, malonaus kvapo. Masė – 0,95-0,97. Lydosi 62 – 68’C.

Kodėl reikia senus korius keisti?

Tai geriausiai parodo iliustracijos. Išėjus jaunai bitei, akutėj lieka pero maišelis, kurio bitės nepašalina. Ruošdamos akutę jauniems perams, bitės tik dezinfekuoja senąją (paruoštas akutes lengva atskirti – jos blizga). Nekeičiant korių, palaipsniui mažėja akučių skersmuo ir gylis, kas atsiliepia bičių vystymuisi – jos išsirita mažesnės, o tuo pačiu mažiau produktyvios ir irzlesnės.

Išlydžius senus korius, reikia pasirūpinti vaško plokštelėmis. Jei neturit nuosavos įrangos (valcų arba „vaflinės“), reik nuspręst, kur plokšteles gaminti. Gamintojas turėtų užtikrint terminį vaško apdorojimą ir plokštelių savybių atitikimą standartams.